Kažkodėl mane pastoviai traukdavo į tokias vietas apie kurias žinojo labai siauras žmonių ratas.Yra visuomenėje savotiškas tabu ,liečiantis tam tikras gyvenimo sritis.Nes tai nemalonu o žmogui įprasta ieškoti teigiamų emocijų.
Vilniaus psichiatrinė ligoninė,nepilnamečių merginų kolonija Lenkų gatvėje,Vėliučionių nepilnamečių kolonija.Kodėl aš ten ėjau dirbti? Manau,kad mane traukė noras pažinti uždarą tų vietų pasaulį,pajausti gyvenimo dugną,sužinoti tai kas yra paslėpta nuo visuomenės akių.
Besimokydamas nutariau užsidirbti pinigų,nes stipendija – dalykas negarantuotas,gali gauti gali ir negauti.O prašyti iš tėvų pinigų savigarba neleido.Koks velnias mane nuvedė į psichiatrinę ligoninę Vasaros gatvėje – neatsimenu.Sanitaro atlyginimas 120 rublių,atskaičius mokesčius gaudavosi apie 100.Sutiko priimti iš karto,darbas studentišku grafiku – naktimis ir sekmadieniais.
Vilniaus psichiatrinė ligoninė randasi labai gražioje vietoje,Antakalnio rajone,netoli Petro ir Povilo bažnyčios.Ji buvo įkurta dar Lenkijos valdymo laikais ,buvo projektuota būtent kaip tokio pobūdžio gydymo įstaiga.Pastatai tada kai dirbau buvo išlikę originalūs.
Dabar tai prestižinis rajonas,aplink turčiai išsistatė namus, kiek žinau kėsinasi jie ir į ligoninės valdas.Labai jau riebus kasnis avuliams.
Tarybiniais laikais avulių nebuvo,jie dirbo eiliniais klerkais kol 1990 m.kovo 11 d juos iškėlė kaip šūdą ant šakių.Psichiatrinė ligoninė turėjo neurologijos skyrių ,du moterų ir du vyrų psichiatrijos skyrius.Pirmas – sunkiausi ligoniai,antras lengvesni.Mane paskyrė į pirmą vyrų skyrių.Į moterų skyrių sanitarų vyrų neskirdavo.Per daug stiprus būtų smūgis jų psichikai.Kaip vėliau supratau – tai teisingas sprendimas.
Pagrindinis slegiantis veiksnys – atmosfera.Ji labai nemaloni.Viskas kas gyvenime yra gražaus ir malonaus lieka už durų.Moralinės ,sanitarinės,estetikos normos negalioja.Veikia kažkokios iškreiptos elgesio normos.Taip buvo todėl,kad personalas galėtų adaptuotis prie tokių neįprastų pacientų.O jų tarpe buvo tokių ,kurių ir žmonėmis vadinti buvo sunku.
Sanitaro darbas fiziškai nebuvo sunkus.Darbo daug nebuvo.Vienas iš darbų – organizuoti pietų atnešimą iš už 300 metrų esančios virtuvės.Sanitarai patys nieko nenešdavo.Tai darydavo ligoniai visiškai savanoriškai.Jiems išeiti laukan buvo uždrausta tad galimybė trumpam ištrūkti iš skyriaus buvo labai vertinama.
Procesija atrodė iškilmingai.Priekyje du ligoniai tįsdavo didelį bosą su sriuba.Bosas turėjo privirintas ausis per kurias prakišdavo tvirtą baslį.Iš paskos buvo nešamas mažesnis kubilas – bulvės.Trečiu numeriu iškilmingai buvo nešamas katilas su kotletais.Apranga – paradinė,pižamos parinktos ne pagal ūgį.Eiseną užbaigdavo sanitaras baltu chalatu.Jis rūkydavo,parūkęs sprigtuodavo nuorūką ant žemės.Eisena sustodavo,arčiausiai nuorūkos pasitaikęs ligonis ją pakeldavo ir skubiai surūkydavo iki galo.Tada procesija slinkdavo toliau.
Sutikti ligoninės lankytojai nuo šio vaizdo sustodavo kaip stabo ištikti ir stengdavosi niekuo neatkreipti procesijos dalyvių dėmesio.Juos galima suprasti -ligonių veidai buvo tikrai nekeliantys pasitikėjimo.
Dar viena sanitaro pareiga – švaros palaikymas.Grindis plaudavo ligoniai savanoriai už maistą.Tam maisto dalinimo patalpoje buvo paliktas katilas labai sočios sriubos ir kotletai.
Man budint grindis plaudavo Jonas.Tai buvo nekalbus niūraus ir asimetriško veido vyras kokių trisdešimties metų.Viską sutvarkęs jis ateidavo prie stalo,aš samčiu pripildavau didelį bliūdą sriubos ,įdedavau kotletų.Jonas prieš valgydamas keletą kartų persižegnodavo .Tarybiniais laikais tai buvo neįprasta.Kažkas žmogiško buvo likę šioje ligotoje niekam nereikalingo žmogaus sieloje…
Pagrindinis sanitaro darbas buvo tramdyti ligonių agresijos priepuolius.Tai nebūdavo dažnai,bet pasitaikydavo .Baisiausia buvo tai,kad tokie priepuoliai galėjo iššaukti grandininę reakciją.Todėl reikėjo veikti labai skubiai.Tramdomieji marškiniai ilgomis rankovėmis – pasakos .Nė karto jų nemačiau.Buvo naudojamos į šniūrą susuktos paklodės.Jomis prie lovos fiksuodavo rankas ir kojas.Tam reikėjo labai daug pastangų,nes psichiniai ligoniai priepuolio metu įgauna nerealios jėgos.
Mitas apie ligonių mušimą.To nebuvo.Netgi balso kelti buvo negalima,nes tai buvo labai pavojinga.
Keista,bet ten ko gero buvo vienintelė vieta kur buvo galima sakyti ką nori apie tarybų valdžią .Ir kokiais norima žodžiais .Žinoma,kad tai lietė tik ligonius.
Mitas ir tai,kad ten laikė valdžios priešus.Tokie buvo teismo sprendimu gydomi Černiachovske,Kaliningrado srityje.Ikiteisminė psichiatrinė ekspertizė buvo atliekama atskirame korpuse Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje.Vasaros gatvės ligoninėje buvo keletas „farcovščikų“ kurie už kyšius bandydavo tapti nepakaltinamais.
Buvo nemažai ligonių,kurie nieko apie save pasakyti negalėjo.Nei vardo nei nieko.Juos rasdavo klaidžiojančius po miestą ir milicija atveždavo juos į mūsų skyrių.Jų niekas nepasigesdavo ir niekas neieškojo.Net jų tautybė liko paslaptimi.Savotiška mistika…
Vienas atvejis įsiminė. Iš pažiūros normaliai atrodantis vyras nieko nekalbėjo.Gydytojai stengėsi kiek įmanydami ,bet sugebėjo išpešti tik keletos žodžių sakinį
- Viskas šūdas išskyrus myžalą
Ir viskas.Orakulas nutilo.Žinoma,žodžiai buvo labai išmintingi,galima net pasakyti kad tai gyvenimo filosofijos esencija.Ta “ išmintis“ mano dėka tapo populiari tarp bendrakursių.
Buvo ir palata Nr .6.Tikrai.Kaip Čechovo klasikiniame apsakyme.Ten laikė sunkiausius ir pavojingiausius ligonius.Jie buvo uždaryti visą laiką ir niekur neišeidavo.Ypatingas režimas.Ten kiaurą parą budėdavo sanitaras.
Buvo visko ko net prisiminti nesinori.
Dabar ten įstaiga kuri vadinasi Psichikos sveikatos centras.Kai kas ten pasikeitė,bet esu tikras kad iš esmės viskas liko kaip tarybiniais laikais.
Psichiatrija – konservatyvus mokslas….
