Šitas dvylikaaukštis namas niekuo nesiskiria nuo kitų lietuvos namų.Apšliuręs,nerenovuotas,morališkai ir fiziškai pasenęs.Jame gyvena laisvi ir nepriklausomi Lietuviai.Jie dirba už 600€ ,bijo prarasti darbą ( girdėjo,kad emigruoti geriau bet per televizorių sako kaip ten baisu ir kaip klesti lietuva)

Darbo dienomis dirba daug ( tiek kiek viršininkui reikia) ,per išeigines girtuokliauja,gulinėja,užvedę savo laužynui tetinkančias mašinas važiuoja į sodus.Žodžiu,tipiškas namas su tipiškais gyventojais.

     Mes atsikėlėme į Lazdynus 1969 m spalio gale.Jau 50 metų…Kaip bėga laikas…

Tais laikais jokių persikraustymo paslaugų nebuvo.Tada žmonės kraustydavosi padedami giminių bei draugų.Ir niekas neatsisakydavo ,nes žinojo kad kitą kartą pagalbos gali prireikti jam.

     Grįžtant prie namo – aš atsimenu kaip jį statė.Statybvietės tada nebuvo aptvertos ,niekas nieko nesaugojo.Nebuvo ką vogti.

Aš atėjau dienos metu vedinas vaikiško smalsumo .Ir pamačiau traktorių.Ratinis“ Belarus“.Bordinės spalvos.Jis stovėjo atidarytomis durelėmis,kvietė – ateik.Aš atėjau.Įlindau į kabiną,pabandžiau užvesti.Neišėjo.

Tada pradėjau spaudyti pedalus,tampyti visokias rankenas.Aš tai dariau gana ilgai kol staiga pajutau ,kad kažkas mane tempia už kalnieriaus.Ryžas storas traktoristas dvelkdamas peregaru mane ištempė iš kabinos.Rusiškai keikdamasis spyrė man į užpakalį ir aš,įgavęs reikiamą pagreitį išpuoliau iš statybvietės.

Kitą dieną,įsitikinęs kad storo traktoristo nėra aš vėl priėjau prie traktoriaus.Jo variklis buvo šiltas,kad nekaistų iš šonų variklio skyrius buvo atviras.Atsukau alyvos dangtelį ir pradėjau rieškučiomis pilti į variklį žvyrą.Po to dangtelį užsukau.Vargšas traktorius….

Man tada buvo kokie 8 metai,gal 9 .Nieko neišmaniau apie traktorius ir vidaus degimo variklius.

Gal nuo to laiko pas mane atsirado meilė technikai?